2002-aisiais, esant tariamam sunkmečiui, nustota leisti bene profesionaliausią žurnalą vaikams „Genys“. Kodėl taip nutiko? Ar dėl to galima ,,kaltinti istoriją“? Koks Jūsų ryšys su vaikų spauda? Romas Vorevičius klausia buvusios „Genio“ žurnalo redakcijos vedėjos Sofijos Sasnauskaitės, beveik 25-erius metus dirbusios vaikų spaudoje.
Šį mano darbo laikotarpį reikėtų skirti į dvi dalis: dešimtmetis „Lietuvos pionieriaus“ laikraščio, vėliau – „Genio“ žurnalo redakcijoje.
Pagal metus aišku, kad darbo pradžia buvo „anuomet“, kai vaikams skirti leidiniai priklausė LLKJS (Lietuvos Lenino komunistinė jaunimo sąjunga) komitetui. Nepaisant to, vaikams skirti leidiniai tikrai buvo visaverčiai, juose vyravo žodžio ir vaizdo dermė. Kartais ir muzikos, nors tokių galimybių, kaip dabar, neturėjome. Paprasčiausiai spausdindavome dainos žodžius ir gaidas… Stengėmės skatinti vaikų ir darbuotojų kūrybiškumą, meilę Lietuvai, gimtajam kraštui.
1990-ųjų lapkričio pabaigoje buvo įkurta akcinė bendrovė „Lietuvos rytas“. Laikraštis „Komjaunimo tiesa“ virto „Lietuvos rytu“, o žurnalas „Genys“ perėjo šios bendrovės priklausomybėn.
Įvykis, sudavęs skaudžiausią smūgį šiam žurnalui, taigi, ir vaikų periodikai, buvo AB „Lietuvos rytas“ atsisakymas jį leisti. Tai atsitiko 1998-aisiais. Kuo pagrįsti? Manau, vien abejingumu mūsų vaikams, jų periodinei spaudai. Nepaisant „sunkmečio“, pinigų krepšinio komandai, televizijos studijai kurti ir kt. bendrovė rado…
Skaudžiausia tai, kad buvo sudarytos aplinkybės neva „Genys“ nepatrauklus, netinkamas naujiesiems laikams. Mes, jo redakcijos darbuotojai, buvome įdarbinti kituose „Lietuvos ryto“ padaliniuose. „Genio“ leidybą perėmė jo vyriausiasis redaktorius Vytautas Račickas. Pajutęs, kad rinkos sąlygomis nepajėgs derinti savo rašytojo kūrybos ir žurnalo leidimo, jį perdavė leidyklai „Žalmedis“. Vyriausiąja redaktore tapo Raminta Kudarauskienė. Deja, rinka įveikė ir milijoninių pelnų negalinčius duoti „Genį“ bei „Žalmedį“… Kam tą akimirką rūpėjo daugiametes tradicijas turėjęs ,,Genys“?
K. Marukas (Marijonas Krasauskas), Martynas Vainilaitis, Stasys Jusionis, Gintarė Adomaitytė, Vytautas Račickas… Šių asmenybių kūryba ir talentas ugdė šalies jaunąjį skaitytoją.
Ne tik šių. Poetų Eduardo Mieželaičio, Justino Marcinkevičiaus, Jono Strielkūno, Sigito Gedos, Ramutės Skučaitės, o Atgimimo laikais – Vytės Nemunėlio (Bernardo Brazdžionio), Leonardo Žitkevičiaus, prozininkų Vytauto Tamulaičio, Vytautės Žilinskaitės, Emilijos Liegutės, Danieliaus Mušinsko, Selemono Paltanavičiaus, dailininkų Rasos Dočkutės, Rimos Stasiūnaitės, Irenos Geniušienės, Arvydo Pakalnio, Vitalijaus Suchockio ir begalės kitų. Pažymėčiau ir spausdintą vertingą vaikų kūrybą. Juk daugelis dabartinių žodžio talentų rašė ir „Geniui“, kurį į rankas paimdavo ir kaimynai, ir mažesni broliukai ar sesutės. Tikėdavome, kad mes esame nesvetimi ir vaikų tėveliams… Tikrai nestigome prenumeratorių.
Per įsimintinus Sausio 13-osios įvykius taip pat teko būti kartu su „Geniu“… Ar verta buvo taip rizikuoti?
Šie istoriniai įvykiai mums prasidėjo keliomis dienomis anksčiau, kai ginkluoti desantininkai įsiveržė į „Tiesos“ redakciją, sumušė Nepriklausomybės Akto signatarą Zigmą Vaišvilą ir pasklido po visus Maironio gatvėje buvusios leidyklos kiemus. Redakcijos patalpose (Bernardinų sk. 8) tada likome dviese su menine redaktore Romualda Verygaite, mat vyriausiajam redaktoriui V. Račickui ir atsakingajam sekretoriui M. Vainilaičiui ten būti trukdė susitikimai su skaitytojais ar ligos…
Nejauku būdavo eiti kiemais į spaustuvę: beveik kiekviename kampe stovėdavo ginkluotas desantininkas… Bet žurnalą leisti reikėjo. Vaikai jį gavo visus metus, tegu plonesnį, gal prastesnio popieriaus… Blokada… Bet menininkų kūryba nesuprastėjo. O rizika?.. Ji buvo visur iki pat Maskvos rugpjūčio pučo…
Prašyčiau priminti skaitytojams XX a. pabaigos vaikų periodiką. Ar „Genys“ turėjo stipresnių konkurentų?
Sakyčiau, konkurentų, deja, nebuvo. Vyresniųjų klasių mokiniams žurnalas „Moksleivis“, jaunesniems – „Žvaigždutė“, o „Genys“ – jauniausiems. Jame net buvo turiningas skyrelis (atvertimas) „ABC“, skirtas ir mokyklos nelankantiems vaikams.
Gal galėtumėte įvertinti literatūrine prasme šių dienų vaikų leidinius?
Vaizdas, manyčiau, nykokas. Prekybos centruose, spaudos kioskuose prekiaujama beveik vien UAB „Egmont Lietuva“, „Jūsų Flintas“, „Ekspress.lt“ produkcija. Tebūnie ten ir „Mergaitė“, „Princesė“, ir smagus žurnalas visiems, kas myli gyvūnus „Ausytės ir uodegytės“, ir pašėlęs berniukų žurnalas „Flintas“. Bet dvasinės atgaivos, sutikite, juose nerasime. Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centre randame per 30 vaikams skirtų periodikos leidinių. Deja, tik keli jų verti didesnio dėmesio: „Meškutis Tadas“, „Vakaro žvaigždelė“, „Bitutė“, „Lututė“, „Tipu tapu“ . Pastarąjį, neseniai pradėtą leisti žurnaliuką, galima rasti spaudos kioskuose ir parduotuvėse.
Jūsų rankos lietė tūkstančius vaikų laiškų. „Genys“ spausdindavo ne visus… Ar dabartiniam mokiniui „Genys“, kurio seniai nebėra, galėtų būti tvirtos, harmoningos asmenybės ugdytoju?
Be abejo, visų laiškų spausdinti negalėjome. Bet kiekvienas adresatas gaudavo išsamų atsakymą, kodėl jo rašinėlis, piešinys ar eilėraštis nebus spausdinamas. Tačiau nemaža dalis vaikų kūrybos patekdavo į spaudą. Būdavo net tokių eilėraštukų, kurie puikuodavosi žurnalo viršelio nugarėlėje, meniškai įkomponuoti į dailininkų drobę…
Skyrelis „Parašiau eilėraštuką“, pirmojo žurnalo „Genys“ vyriausiojo redaktoriaus Liudo Dovydėno paskelbto vaikų kūrinėlių konkurso apie knygnešius (1990) darbai, tikrai praturtino leidinį.
Tai, kad „Genys“ galėtų ugdyti harmoningą asmenybę, man tarsi patvirtino iš „Šviesos“ leidyklos gautas laiškas, kuriame pranešta, kad trys rašinėliai, kadaise spausdinti „Genyje“, vėliau – mano pažintinėje knygelėje „Pirmieji žingsneliai“, bus įtraukti į mokytojo knygą „Pupa“.
Gera būtų, kad vaikučių tėveliai, mokytojai atkreiptų dėmesį į tai, ką skaito jų vaikas ar mokiniai… Na, o drąsiai pasvajodama, norėčiau, kad „Genys“ atgimtų, kad vaikų spaudoje būtų daugiau suaugusiųjų atsakomybės vaikams, mažiau grafomanijos ir užsienietiškų taršalų… Ugdykime skaitantį, išprususį žmogų!
Linkiu gražių ir prasmingų vaikiškų tekstų, o šiomis dienomis „Geniui“ būtų sukakę 70 metų…
Kalbėjosi Romas Vorevičius
Nuotraukoje: „Genio“ 500-ojo numerio išleidimo minėjimas, 1994 m. kovo mėn. Iš kairės: atsakingasis sekretorius Martynas Vainilaitis, redakcijos vedėja Sofija Sasnauskaitė, meninė redaktorė Irena Meištaitė (tada – Jagėlienė), vyriausiasis redaktorius Vytautas Račickas