Aušra VIRVIČIENĖ, Vilnius
Laisvės gynimo dienos išvakarėse generalinė prokuratūra Lietuvos visuomenei pranešė, kad ikiteisminį tyrimą dėl 1991 metų sausio 13-osios įvykių Lietuvoje atliekanti tyrimo grupė per pastaruosius dvejus tyrimo metus surinko duomenų, kurių pagrindu tyrimas atliekamas jau dėl 81 asmens.
Tarp šių asmenų – 1991 metais vadovaujančias pareigas ėję TSRS Gynybos ministerijoje, Vidaus reikalų ministerijoje, Valstybės saugumo komitete ir dalyvavę 1991 metų sausio mėnesį jėga šturmuojant ir užimant strategiškai svarbius objektus, bei kiti jiems talkinę žmonės.
Anot prokuratūros pranešimo, šiuo metu tyrimo grupės nariai baigia atlikti numatytus procesinius duomenų rinkimo veiksmus, o gautų duomenų pagrindu rengiami pranešimai apie įtarimą.
„Kai tik bus parengti pranešimų apie įtarimą tekstai, prokurorai kreipsis į ikiteisminio tyrimo teisėją su prašymu pripažinti minėtuose įvykiuose dalyvavusius užsienio valstybės piliečius įtariamaisiais bei atlikti kitus veiksmus, susijusius su ikiteisminio tyrimo užbaigimu“, – rašoma prokuratūros pranešime.
Šiuo metu bylą sudaro apie 700 tomų medžiagos. 1991 metų sausį Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių, 31 buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, daugiau nei 1000 buvo kitaip sužaloti. Tų pačių metų liepos 31-ąją Medininkų muitinės poste buvo nužudyti septyni policijos ir muitinės pareigūnai, saugoję TSRS tuomet dar nepripažintos Lietuvos valstybės sieną.
Teisingai pasakė Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius: „Nors 1991 m. sausio 13-oji mums atnešė daug skausmo ir širdgėlos, nes žuvo Lietuvos dukros ir sūnūs, tačiau negalime nuolatos vien liūdėti ir gedėti. Privalome švęsti. Švęsti Laisvės gynėjų dieną ir už Nepriklausomybę kritusiųjų atminimą bei 1983 m. Europos Parlamento rezoliuciją. Tačiau taip pat turime švęsti ir Nepriklausomos Lietuvos laimėjimus: mūsų teisę garsiai pasakyti savo nuomonę ir dėl to nebijoti valdžios, mūsų teisę į tikėjimą ir teisę turėti savo politinius įsitikinimus, mūsų teisę į geresnį gyvenimą bei į gražesnę mūsų vaikų ir anūkų ateitį“.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė priminė, kad 1991-aisiais sunkiai iškovotą laisvę reikia ginti ir šiandien. „Sausio 13-ąją susikibę rankomis ir dainuodami lietuviškas dainas, Lietuvos žmonės visam pasauliui parodė, kad vienybė ir tikėjimas nugali brutaliausią jėgą. Tragiški įvykiai paliko randą mūsų širdyse, tačiau nepalaužė tikėjimo laisve. Tačiau ją saugoti ir ginti turime kiekvienas ir kasdien“. Pasak šalies vadovės, valstybė – tai ne tik gražūs žodžiai ir gražios idėjos, ne tik diplomatinis pripažinimas ir kariuomenė. Pirmiausia valstybė – tai mūsų kasdienis gyvenimas, pagrįstas žmogiška pagarba ir orumu, mūsų žodžiai ir darbai, todėl kiekvienas turime jausti atsakomybę už jos ateitį.
Laisvės gynėjų dienos išvakarėse, Seimo Kovo 11-osios salėje įvyko kasmetinis Lietuvos valstybės gynėjų susitikimas. Renginio dalyvius pasveikino Seimo Pirmininkas Vydas Gedvilas. Žodį tarė pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis. Maldos žodį tarė Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas kun. plk. lnt. Rimantas Venckus. Tardamas sveikinimo žodį Seimo Pirmininkas V. Gedvilas pasidžiaugė Lietuvos valstybės gynėjų puoselėjama gražia tradicija sausio 13-oios išvakarėse susirinkti pabendrauti ir pasidalyti gyvenimo prisiminimais. „Jūs turėjote ryžtingai veikti ir labai greitai priimti įvairius sprendimus, ir tie sprendimai, kaip parodė istorija, buvo visi labai teisingi“, – pabrėždamas Laisvės gynėjų indėlio svarbą sakė V. Gedvilas.
Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis Lietuvos valstybės gynėjų susitikime tikino, kad tomis lemtingomis akimirkomis visi buvome savanoriais. „Buvo priesaikos, kurias davė savanoriai. Taip atsitiko, kad aš nuėjau pabūti kartu ir atsistojau į tą pačią eilę, daviau savanorio priesaiką ir labai džiaugiuos, kad likimas mane taip pastatė ten kartu su jumis. Bet ir be priesaikos ėjo tokios pačios dvasios žmonės prie bokšto ir prie televizijos pastatų Vilniuje ir Kaune <…>. Priesaika buvo širdyje. Visi buvo savanoriai ir tebėra savanoriai“, – prisiminimais dalijosi V. Landsbergis.
22-ųjų sausio 13-osios įvykių metinių proga Seime pristatytos dvi Laisvės gynėjų dienos minėjimui skirtos parodos: „Laisvės gynimas Lietuvoje 1991 metų sausyje“ ir „Laisvės šauklys“. Seimo Pirmininko pavaduotojas Kęstas Komskis pažymėjo, kad tuometinių fotografų drąsos dėka šiandien galime prisiminti Laisvės gynimą ne tik Vilniuje, bet ir kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Seimo narys, istorikas dr. Arvydas Anušauskas, pristatydamas 2012 metų Laisvės premijos laureatui Antanui Terleckui skirtą parodą „Laisvės šauklys“, priminė svarbiausius A. Terlecko pogrindinės, politinės veiklos kovoje už Lietuvos nepriklausomybę etapus ir padėkojo už nuveiktus darbus.
Sausio 13-ąją dieną buvo atviros ne tik Seimo, bet ir Genocido aukų muziejaus, Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso durys; Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai atidavė pagarbą Laisvės gynėjams, palaidotiems Alytaus, Kauno, Kėdainių, Marijampolės, Rokiškio, Vilniaus kapinėse.
Seime vykusio iškilmingo minėjimo, skirto Laisvės gynėjų dienos 22-osioms metinėms metu, politiniam kaliniui, vienam aktyviausių sovietinės okupacijos rezistencijos dalyviui, kovotojui už žmogaus teises, politinės organizacijos Lietuvos laisvės lyga steigėjui Antanui Terleckui buvo įteikta 2012 metų Laisvės premija.
Pristatydamas laureatą Laisvės premijų komisijos pirmininkas, Seimo narys Petras Auštrevičius pabrėžė, kad bendražygiai, paprašyti apibūdinti A. Terlecką, pažymi, kad tai nenuilstantis, tvirtas, niekada nepasidavęs ir, kaip jis pats save vadina, „neokupuotas“ kovotojas už neišduotus laisvės ir nepriklausomybės principus.
„Būtų sunku surasti geresnį Antano Terlecko gyvenimo moto apibūdinimą nei viena ištrauka iš jo daugybės laiškų mylimai žmonai, parašyto prieš 30 metų 1983 m. sausio 18 d. esant tolimoje tremtyje: „Dėl mano sveikatos nesirūpinkit. Esu stiprus tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Vergo iš manęs nepadarys“, – Laisvės premijos įteikimo ceremonijos metu laureato žodžius citavo P. Auštrevičius.
„Susirinkome į šiuos istorinius rūmus paminėti mūsų tautai tragiškų įvykių. Širdingai dėkoju Lietuvos Respublikos Seimui nusprendusiam ta proga įteikti man garbingą Laisvės premiją. Šios premijos įteikimą suprantu, kaip Lietuvos laisvės lygos įvertinimą ne tik mano paties, bet visų lygos narių – gyvųjų ir jau išėjusiųjų“, – priimdamas Laisvės premiją sakė A. Terleckas.
Apdovanojimas A. Terleckui skirtas Seimo 2012 m. lapkričio 8 d. nutarimu, priimtu vadovaujantis Laisvės premijos įstatymu ir Laisvės premijų komisijos sprendimu. Komisija A. Terlecko kandidatūrą pasiūlė atsižvelgdama į gautus valstybės institucijų, visuomeninių organizacijų ir asociacijų, akademinės bendruomenės, bendruomenių, fizinių asmenų teikimus.
Seimo Pirmininkas Vydas Gedvilas laureatui įteikė Laisvės premijų statulėlę, sukurtą pagal skulptoriaus Juozo Zikaro Laisvės paminklą (aut. J. Noreikaitė). A. Terleckui įteikta ir piniginė premija.
Laisvės premija kiekvienais metais įteikiama Laisvės gynėjų dieną – Sausio 13-ąją. Pirmąją – 2011-ųjų – premiją gavo Rusijos kovotojas už laisvę ir demokratiją Sergejus Kovaliovas.
Vyskupas Jonas Boruta SJ, kalbėdamas iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime, pabrėžė, jog „kasmet jau daugiau nei 2 dešimtmečius daugumos Lietuvos žmonių tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje užsienio šalyse su šventu jauduliu savo širdimis ar dvasia jie lanko Lietuvai brangias žuvusių tėvynainių krauju aplaistytas vietas: šiuos Seimo, Lietuvos Radijo ir Televizijos rūmus, Vilniaus televizijos bokštą – jų prieigas. Nors tikrai skaudžius įvykius prisimename, tačiau prisimename ir kažką labai šviesaus, kai visa tauta ir mūsų krašto žmonių visuomenė (su nedidelėmis išimtimis, kas buvo mažuma mūsų krašto piliečių) tuomet ta didžioji dalis buvo vieninga savo siekiuose, tarpusavio pagarboje. O kaip katalikų vyskupas priminsiu, kad tada niekam nekilo mintis kaip dabar kartais reikalaujama „iš viešosios erdvės pašalinti krikščioniško tikėjimo ženklus“, ženklus to krikščioniško tikėjimo, kuris per 600 metų formavo ir vienijo įvairias mūsų krašto gyventojų gentis į vieningą Lietuvos valstybę, o sunkiais istorinių išbandymų metais mūsų krašto žmonėms buvo dvasinės atramos, tvirtybės bei ištikimybės šaltinis, kilniai, humaniškai Tėvynės ir tautos meilei“. Vyskupas priminė, kad šiemet minimas Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejus, reikšmingas ne tik Žemaitijai, bet ir visai Lietuvai. Tuomet šito krikšto kontekste Europoje plačiai nuskambėjo ne tik žemaičių, bet ir Lietuvos vardas. „Vėlyvą 1413 metų rudenį du mūsų krašto valdovai, iki tol konfliktavę – Algirdaičių lyderis ir jau Lenkijos karaliumi tapęs Jogaila (Vladislovas) ir Kęstutaičių lyderis Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas (Aleksandras) Kaune sėdo į mažą laivelį ir plaukdami Nemunu, po to Dubysa, pasiekė Žemaičių žemės glūdumą“, – susirinkusiems kalbėjo vyskupas. „Ši graži jų vienybės manifestacija, kai kartu sėdo į vieną laivelį ir plaukė į Žemaitiją tapo įžanga Lietuvos ir žemaičių įsijungimui į Europos valstybių bendriją prieš 600 metų ir jos aidas per Sausio 13-osios įvykius Jono Pauliaus II lūpomis rado atgarsį ir svarbiausiame XX a. pabaigos tarptautiniame forume“.
Pasak iškilmingame minėjime kalbėjusio Aloyzo Sakalo, negalima pamiršti mažos, bet didelę ir drąsią širdį turinčios Islandijos, kuri, praėjus nepilnam mėnesiui nuo sausio 13-osios įvykių, neklausdama ir neprašydama didžiųjų pasaulio valstybių leidimo, pirmoji de jure pripažino Lietuvos Respublikos valstybę. „Padėtis pasikeitė žlugus 1991 m. rugpjūčio pučui, kuomet tapo aišku, jog senosios TSRS jėgos jau nebeturės įtakos valstybėje“, – kalbėjo A. Sakalas. „Tuomet per gana trumpą laiką – nuo 1991 m. rugpjūčio 26 d. iki rugpjūčio 28 d. Lietuvos Respubliką de jure pripažino 27 valstybės, tarp kurių buvo Vokietija ir Didžioji Britanija. Rugpjūčio 30-ąją Lietuvos nepriklausomybę pripažino Vatikanas, rugsėjo 2 d.– JAV. Tų pačių metų rugsėjo 6 d. Lietuvos nepriklausomybę pripažino ir Tarybų Sąjunga. Tuo metu Lietuva jau buvo gavusi pripažinimo aktus iš 57 valstybių. Galutinį nepriklausomybės pripažinimą įtvirtino Lietuvos (kartu su Estija, Latvija, bei keturiomis kitomis valstybėmis) priėmimas į Jungtines Tautas (JTO) 1991 metų rugsėjo 17 dieną. Taip Lietuvą beveik per vieną mėnesį pripažino beveik visa tarptautinė bendrija. Kokia gi darytina išvada iš visų to meto įvykių? 1991 metų sausio 13 dieną pralietas Lietuvos žmonių kraujas labai paspartino Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimą tarptautiniu mastu. Ačiū Jums, Sausio 13 – osios žmonės. Ačiū“, – dėkojo A. Sakalas.
Iš tirbūnos į susirinkusiuosius prabilęs Zigmas Vaišvila neslėpė susirūpinimo Sausio 13-оsios byla, kurios eiga po kelių kolaborantų nuteisimo praktiškai sustojo. Z. Vaišvila stebėjosi, kodėl buvo panaikinta Valstybės saugumo departamentui priskirta ikiteisminio tyrimo (baudžiamojo persekiojimo) funkcija ir ji niekam nebuvo priskirta. Lietuva liko be ikiteisminio tyrimo įstaigos, kuri tirtų nusikalstamas veikas žmoniškumui ir karo nusikaltimus, nusikaltimus valstybei, jos nepriklausomybei ir konstitucinei santvarkai. Prokuratūra vadovauja ikiteisminiam tyrimui, tačiau kažkas byloje turi atlikti ir aibę konkrečių darbų. Pasak Z. Vaišvilos, „generalinio prokuroro įsakymu nuo 2011 m. sausio 17 d. panaikintas šią bylą tyręs Generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyrius, įsteigtas, beje, 1991 m. spalio 23 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimu, nes mūsų Aukščiausioji Taryba, viešai pasmerkusi nusikaltimus žmoniškumui, principingai laikėsi nuostatos, kad juos įvykdę asmenys būtų persekiojami ir neturi išvengti atsakomybės. Likviduotas dešimtmečiais burtas Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyrius, išgirdome, kad ir etatų prokuratūroje per daug. Sausio 13-osios byloje 15-os iš 48-ių įtariamųjų atžvilgiu nutraukti įtarimai tuo pretekstu, kad jų nusikalstamos veikos tiesiogiai nesusijusios su gyvybės atėmimu ar pakenkimu sveikatai. Ir tik šios dienos proga paskelbta, kad byla perduodama teismui. Po mūsų spaudos konferencijos Seime š.m. sausio 11 d. išgirdome, kad įtarimai bus pareikšti 81 užsienio kariškiui. Tačiau, kodėl ne kolaborantams, be kurių Sausio 13-osios valstybės perversmo vykdymas būtų akivaizdi užsienio karinė intervencija? Tiriama „Kaspervizijos“ veido pulkininko E. Kasperavičiaus veikla, o Nacionalinio gelbėjimo komiteto paskirto Radijo ir televizijos komiteto pirmininko G. Steigvilos – ne? Kas tai lemia? Manau, kažkieno baimė ar įtaka.
Kodėl nutraukta aibė ikiteisminių tyrimų dėl Vilniaus ir Rygos OMON tariamai kriminalinių nusikaltimų dėl senačių, lyg nesuvoktume, kad visa tai buvo užsienio valstybės agresija, kuriai senatys netaikomos – šie OMON-ai buvo pavaldūs TSRS Vidaus reikalų ministerijai, vykdė užsienio agresiją. Netikiu, kad prokurorai to nesuprato. Todėl būtina kalbėti apie kolaboravimą, jo ištakas ir sąstingio byloje priežastis“, – kalbėjo Z. Vaišvila.
Aušros Virvičienės ir Olgos Posaškovos nuotr.
Nuotraukose:
1. Seimo Pirmininkas V. Gedvilas A. Terleckui įteikė 2012 m. Laisvės premiją. 2013 m. sausio 13-oji
2. Laisvės gynėjų dieną Seimo durys buvo atviros visiems
3. Ir dideli, ir maži Seime rašė palinkėjimus Lietuvai
4. „Laisvės šauklio“ paroda Seime, skirta A. Terleckui
5. Ramybė ir susikaupimas KAM ministro J. Oleko, Premjero A. Butkevičiaus, Seimo pirmininko pav. A. Syso, Kariuomenės vado A. Pociaus, Č. V. Stankevičiaus ir Seimo nario A. Kubiliaus veiduose
6. Žvakučių apšviestas Kryžių kalnelis prie Lietuvos Radijos ir televizijos pastato Vilniuje
7. Atminimo laužas prie LR Seimo